John Williams – amerikiečių rašytojas, anglų literatūros profesorius, „Stounerį“ parašęs dar gi 1965 metais. Nežinia kodėl, didelės sėkmės romanas susilaukė palyginti visai neseniai. Tuomet pasipylė apdovanojimai, liaupsinančios recenzijos ir aplodismentai. Ir iš tiesų, prieš pradėdama skaityti nesitikėjau ir nežinojau nieko, išskyrus gautą rekomendaciją, kad tai – gera knyga. Sąvoka „gera knyga“ mano žodyne užgriūva visu savo svoriu. Tad nieko nelaukus, atsiverčiu pirmąjį „Stounerio“ puslapį.
„Stouneris“ – vienišo egzistencialisto gyvenimo istorija, arba svetimas tarp savų
Kaip rašo knygos leidėjai, romano naratyvas trumpai toks:
Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia… septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje.
Dėl paprasto, lakoniško, tačiau labai ritmingo rašymo stiliaus gali susidaryti neteisingas pirmasis įspūdis. Peršasi mintis, kad knyga yra labai paprasta ir apie visai žemiškus dalykus, kurioje negausu įspūdį darančių barokiškai išdailintų frazių. Tai kur gi tas “gerumas“ klausite? Skaitau toliau. Sakiniai veja vienas kitą, aiškiai formuodami lengvai įsivaizduojamą romano realybę. Kūrinys įtraukia. Verčiu puslapius vienas paskui kitą.
Skaitant, keletą kartų herojaus gyvenimo realybė tarsi pritrenkia, kelia širdgėlišką nuostabą, nes yra tokia liūdnai paprasta ir daug nereikalaujanti, tokia pilka, archajiška, ir nepakeliama, atrodytų mums, bet Stounerio stoiškai išgyvenama.
Tai knyga apie vieno žmogaus gyvenimo kelią. Apie neišvengiamai ištinkančius laikmečio ir gyvenimo įvykius, ir neįtikėtinai stiprią dvasią turintį žmogų, vyrą, tėvą, gal kiek draugą. Tai romanas apie egzistavimą savo susikurtame pasaulyje, atsikratant iliuzijų, kai viskas klostosi ne taip, kaip norėtum tu, o gal kiti.
Knygoje radau keletą akiplėšiškai teisingų minčių, viena iš jų noriu pasidalinti. Matyt nėra nė vieno grožinės literatūros kūrinio be meilės dedamosios. Viskas paprasta, net kai viskas sudėtinga. Bet tik tada, kai tai supranti:
Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo anksčiau už jį: kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.
Perskaičius aukštos literatūrinės vertės kūrinį, atmintyje pasilieka stipri emocija, jų kratinys, metafizinė būsena, kelianti daug klausimų. Vedantysis kūrinio leitmotyvas yra vienatvė, žmogaus, gyvenančio visuomenėje, tačiau gebančio kažkokiu imanentiniu būdu susitaikyti su ja. Pasitenkinti mažu, tačiau kartu siekti daugiau.
Nežiūrint į tai, kad romane vyrauja minorinės nuotaikos, knyga skleidžia šviesą, nepaaiškinamu būdu pasiekiančią skaitytojo širdį. Kūrinys tikrai papildys mano asmeninę knygų biblioteką.
5 įdomūs knygos „Stouneris“ viršeliai pasaulyje
Knyga, kuri palieka laiko apmąstymams, kelia klausimų arba verčia žavėtis, nusipelno būti labiau pažinta. Todėl aš pašniukštinėju daugiau informacijos apie autorių. Žavi tai, kad John Edward Williams yra dėstytojas, profesorius, kaip ir knygos herojus Stouneris. Įdomu, kiek paties autoriaus gyvenimo refleksijos yra šiame puikiame kūrinyje? Matyt, belieka tik spėlioti.
Noriu pasidalinti įdomesniais John Williams knygos „Stouneris“ leidimų viršeliais.
Tau taip pat gali patikti: Robert Seethaler „Visas gyvenimas“.
Būk žalias 